Sekmadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus paskelbė trisdešimt penkis naujus šventuosius: 33 kankinius – tris vaikus, nužudytus dėl tikėjimo 1527 ir 1529 m. Meksikoje, du kunigus ir dvidešimt aštuonis pasauliečius nužudytus 1645 m. Brazilijoje, o taip pat du išpažinėjus artimo meilės liudytojus – septynioliktame amžiuje gimusį italą kapuciną ir devynioliktajame amžiuje gimusį ispaną pijorą.
Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo sekmadienio Evangelijoje skambėjusį Jėzaus palyginimą apie vestuvių pokylį.
Pagrindinis veikėjas yra karaliaus sūnus, sutuoktinis, kuriame nesunku atpažinti Jėzų. Palyginime nesakoma kas yra sutuoktinė, bet kalbama apie daugybę pakviestųjų į pokylį, apie laukiamus ir trokštamus žmones, ir tai jie turi dėvėti vestuvinį drabužį. Tie pakviestieji, - sakė popiežius, - tai mes visi; su kiekvienu iš mūsų Viešpats trokšta švęsti vestuves. Vestuvės – tai bendro gyvenimo pradžia. Dievas nori būti su mumis. Jis mūsų trokšta, mūsų ieško, mus kviečia. Už gerus darbus ir įstatymų laikymąsi jam svarbiau gyvenimas kartu, dialogas, pasitikėjimas, atleidimas. Krikščioniškas gyvenimas – tai meilės istorija su Dievu. Dievas pirmas imasi iniciatyvos ir niekas negali girtis, kad tik jis vienas buvo pakviestas. Nė vienas nesame privilegijuoti kitų atžvilgiu, bet visi esame privilegijuoti Dievo akivaizdoje. Iš šio meilės ryšio su Dievu gimsta ir atgimsta krikščioniškasis gyvenimas.
Galime savęs paklausti ar nors kartą per dieną išpažįstame meilę Viešpačiui, ar neužmirštame jam tarti: „Myliu tave, Viešpatie; tu esi man gyvenimas“. Jei užmirštama meilė, krikščioniškas gyvenimas tampa nevaisingas, pasidaro tarsi bedvasis kūnas, moralė, kurios sunku laikyti, taisyklės ir įstatymai, kurių reikia laikytis, nesuprantant kodėl.
Evangelija mus įspėja – mums gresia pavojus atmesti meilę. Daugelis pakviestųjų į vestuves, nepriėmė kvietimo, nes jiems buvo svarbiau rūpintis savo reikalais. Evangelija mus klausia: su kuo mes? Kas mums svarbiau – mes patys ar Dievas? Dievui nepatinka mūsų egoizmas; mūsų žiūrėjimas tik į save. Tačiau jis, kaip sako Evangelija, nesitraukia, net jei ir žmonės nepriima kvietimo, jis neatšaukia vestuvių pokylio; jis nepasiduoda, jis ir toliau kviečia.
Evangelija atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą – vestuvinį drabužį. Jis būtinas. Negana tik priimti kvietimą, negana tik vieną kartą pasakyti „taip“, bet reikia pasiryžimo kiekvieną dieną gyventi su meile. Tokį kelią mums rodo šios dienos šventieji, ypač kankiniai, - sakė Pranciškus. Jie atsiliepė į meilę ne tik žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Jie kasdien buvo apsivilkę Jėzaus meile; ta beprotiška meile, kuria jis mus iki galo mylėjo, atleido ir paliko savo drabužį tiems, kas jį nukryžiavo. Ir mes krikšto dieną gavome baltą rūbą – Dievo vestuvių pokylio drabužį. Prašykime malonės, mūsų broliams ir seserims šventiesiems užtariant, nešioti jį kasdieną ir išsaugoti nesuteptą. (Vatikano radijas)
